Beveik negeriu alkoholio ir nerukau, nors dirbu tabako kompanijoj. Mano narkotikas yra istvermes sportas - ilgu nuotoliu begimas, plento dviratis, plaukimas, lygumu slidinejimas - you name it.
Jauciu kaip dreksta delnai ir virpa pirstai, o kuna ima pilti saltas prakaitas, jei kelias dienas nepavyksta pasportuoti. Kolegos begikai pabaige maratono distancija gaudo kaifa, o rasineliai feisbuke ir bloguose pabrezia palaima, kuri aplanke nioliktan kilometre.
Nebegaliu ramiai praeit pro sporto prekiu parduotuve gatvej ar Internete. Jei galeciau, nupirkciu dauguma nauju gadgetu ir ta pacia diena isbandyciau.
Pats laikas ant sportbaciu dezuciu kaip ant cigareciu pakelu rasyt ispejamuosius uzrasus - 'ilgu distanciju begimas sukelia priklausomybe'. 65% begimo marskineliu ploto turetu uzimti perspejimas 'Pasirengimas maratonui gali sugriauti seimos gerove' su didele nuotrauka kaip sportiskai apsirenges tevas ar mama bega nuo vaiku.
Plentinio ar triatlono dviracio remui nupalvint galeciau paskolint savo nuotrauka, nes man jau atsibodo klausytis namiskiu pastabu, kad nuo intensyvaus sporto pasidariau kaip dviracio remas.
Kai kuriems begikams del labai rimtu traumu gydytojai uzdraude begioti. Tai tuos vargselius kelis menesius purto abstinencijos karstine - taip baisiai norisi sportuot. Nezinau, ar iskesciau. Jauciu, kad man kelio atgal nebera.
